„Kaip gimsta duonelė“
„Verkia duonelė tinginio valgoma“, „Duona už auksą brangesnė“, ,,Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“ – visi mes nuo vaikystės žinome šias patarles apie brangų mums maistą – duonelę.
Vasario 5 – oji Šv. Agotos – Duonos diena. Puoselėjant lietuvių liaudies tradicijas „Pelėdžiukų“ grupė visą savaitę vykdė edukacinį projektą „Kaip gimsta duonelė“. Jo pagrindinis tikslas – susipažinti su duonelės atsiradimu ant mūsų stalo nuo paties grūdelio iki duonos kepalėlio. Kiekvieną dieną grūdelis po grūdelio prisilietėme prie duonelės atsiradimo paslapčių ir po truputį jas aiškinomės. Veiklas pradėjome J. Degutytės eilėraščiu „Ant mano delno guli duonelė“ ir kibome į darbus – vaikai apžiūrėjo grūdų varpas, jas lietė, lukšteno ir viduje rado grūdelius. Kalbėjome, kad duonos kelias ilgas ir sunkus ir tam labai tiko patarlė, kad „Žemės nearsi – duonos nevalgysi“. Vaikai pamatė, iš ko gali būti kepama duonelė – apžiūrėjo rugius, kviečius, kukurūzus, grikius ir avižas. Visi norėjo pauostyti, netgi paragauti kruopyčių. Su rankiniu grūdų malūnėliu malėme grūdus, pamatėme, kaip grūdai pavirsta miltais ir kad tam reikalingas gana sunkus darbas. Susimalę miltų puolėme gamintis raugą – nes ruginė duonelė be jo negali būti kepama. Vaikai maišė vandenį su ruginiais miltais ir kasdien vis pamaitindavo raugą, stebėjo jo rūgimą. Atlikome ir eksperimentą – vieną duonos riekelę apčiupinėjome neplautomis ir nešvariomis rankomis, o kitą paėmę švariomis rankomis įdėjome į atskirus maišelius ir kiekvieną dieną stebėjome, ar yra kokių pokyčių ir pamatėme, kad reikia būtinai plautis rankeles, kad jos būtų švarios. Šv. Agotos dienos išvakarėse pasiraitoję rankoves ir užsimovę kepures maišėme duonelės tešlą – visi pauostėme duonelės raugą, nusprendę, kad jis tinkamas, maišėme jį su miltais, sėklytėmis ir vandeniu. Sudėję tešlą į skardelę, išglostėme, uždengėme medvilniniu rankšluostėliu ir palikome per naktį pakilti. Vasario 5 – osios dienos rytą vaikus pasitiko kvepiančios ir dar
šiltos duonelės kvapas – vaišinome tėvelius, o po pusryčių visi sėdome į ratą ir stebėjome pasakos vaidinimą „Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“. Po pasakos visi nusiplovę rankeles sėdome prie padengto stalo ir pjaustėme savo užmaišytą, raugintą ir keptą duonelę. Nors patarlė sako, kad „Alkanam ir sausa duona už medų saldesnė“, bet mes šįkart turėjome sviestelio ir medaus, kurio padovanojo Einiaus mamytė, todėl skanavome pagardintą duonelę. Vakare vaikai namo išsinešė mažus keptus duonos kepalėlius, kuriuos turėjo draugiškai pasidalinti su šeimos nariais.
Viso projekto metu dirbome, žaidėme, klausėme pasakų ir eilėraščių bei daug sužinojome ir išmokome. Vaikai ugdėsi savo gamtamokslinį ir etnokultūrinį pažinimą, mokėsi gerbti ir mylėti duoną. Tad, kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia, o mes dirbome tikrai nemažai ir todėl duonelę ne tik skanavome vieni patys, bet ir pasidalinome su darželio bendruomene.
